Prekyba yra vienas svarbiausių  procesų, lemiantis ekonominį, politinį ir kasdienį gyvenimą. Nuo jos dažnai priklausė ir bendras genties, tautos ar net valstybės vystymosi kelias. Per prekybinius ryšius mūsų kraštus pasiekė naujovės, naujos technologijos, daiktai, kurių neįmanoma pasigaminti vietoje.

Pirmaisiais mūsų eros amžiais Romos Imperija intensyviai prekiavo su barbarų kraštais, daugiausia germanų gentimis. Baltų gyvenamos teritorijos buvo gana toli nutolusios nuo Romos imperijos ribų ir romėnų pirkliai čia atklysdavo retai. Vis dėlto, baltų kraštai romėnams buvo svarbūs vienu aspektu – juos viliojo Baltijos jūros pakrantėse aptinkamas gintaras. Baltams savo ruožtu prekyba taip pat buvo labai svarbi – tik jos dėka jie galėjo įsigyti spalvotųjų metalų. Archeologiniai radiniai patikimai liudija tokių prekybinių santykių mastus. Romėniško importo baltų žemėse aptinkama kur kas mažiau nei arčiau Romos imperijos sienų gyvenusių germanų kraštuose. Manoma, kad su Roma baltai dažniausiai prekiavo ne tiesiogiai, bet per tarpininkus, kuriais greičiausiai buvo tie patys germanai. Archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad Kernavė taip pat neliko šios prekybos nuošalyje. Čia aptikta Romos monetų, stiklinių dirbinių, germanų gentims būdingų papuošalų. Kadangi kernaviškiai neturėjo gintaro, jie turėjo prekiauti kitomis prekėmis – kailiais, vašku, galbūt net vergais.

Išvystyti prekybiniai santykiai – vienas iš svarbiausių viduramžių miestą apibūdinančių kriterijų. Istoriniai šaltiniai rodo Lietuvos prekybinių santykių su tolimesniais kraštais suintensyvėjimą XIII a. pradžioje. Didžiausius interesus Lietuvoje rodė vokiečių pirkliai iš ordino užkariautų žemių. Lietuva juos labiausiai domino kaip žaliavų šaltinis, medžioklės ir miškų bitininkystės produktų tiekėja. Greičiausiai buvo prekiaujama ir vergais. Tiesa, prekybą kiek stabdė popiežių draudimai parduoti pagonims baltams geležį, druską, drabužius ir ginklus.

Lietuvių pirkliai minimi jau XIII a. pirmoje pusėje. To paties amžiaus pabaigoje Rygos skolų knygoje užfiksuoti ir pirkliai iš Kernavės – Rameišis ir Studilas. Pirmieji lietuvių pirkliai buvo tik kunigaikščiui priklausantys šeiminykščiai, atstovavę valdovo interesams, tačiau labai greitai atsiranda ir laisvųjų pirklių. Apie tokius pirklius iškalbingai byloja metraščiuose užfiksuotas Traidenio požiūris – juos jis paniekinamai išvadina kaimiečiais ir šunimis bei palieka likimo valiai, atsisakydamas mokėti išpirką.

Kernavės archeologinė medžiaga patvirtina istorinių šaltinių duomenis ir rodo didelę prekybos reikšmę miestiečių gyvenime. Visų pirma – tai importiniai dirbiniai, kurių nemažai aptikta ne tik kunigaikščio rezidencijoje, bet ir eilinių miestiečių sodybose. Nors šių dirbinių kilmė apima labai platų geografinį arealą, daugelis jų greičiausiai įgyti per tarpininkus iš artimesnių kraštų.

Prekybinių santykių vystymąsi rodo gausiai Kernavėje aptinkami pinigai. Pradžioje tai buvo sidabrinės lazdelės – lietuviški ilgieji ar jų dalys, vėliau paplito ir smulkesni piniginiai vienetai – tarptautine valiuta tuo metu buvę Prahos grašiai, o Jogailos valdymo metais jau pradėtos kaldinti ir pirmosios lietuviškos monetos. Sidabrines monetas piniginiu vienetu laikyti pradėta tik XIII a. – iki tol iš pavienių iš kitų kraštų importuotų monetų buvo gaminami papuošalai – pakabučiai. Taigi, jos nebuvo laikomos atsiskaitymo priemone.

Negalime tiksliai pasakyti, kur Kernavėje buvo turgavietė – archeologinių tyrimų metu ši vieta dar neaptikta. Tačiau kalvelėje prie Neries atsitiktinai rasti svarstyklių svareliai bei gatvių kryptis orientuota į šią vietą leidžia spėti, kad turgavietė galėjo būti kaip tik čia.

Šioje parodoje kviečiame susipažinti su Kernavės prekybinių ryšių ištakomis ir istorija. Pateikiami priešistorės ir viduramžių eksponatai – tai piniginiai vienetai ir importiniai daiktai rasti Kernavėje ir jos apylinkėse.

Žiūrėti parodą.