Nesuklysime pasakę, kad žymiausi piliakalniai, ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu, yra Kernavės archeologinėje vietovėje, 2004 m. įrašytoje į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Vienas iš vietovės vertės kriterijų skelbia, kad gyvenviečių planas ir įspūdingi piliakalniai yra išskirtiniai tokių rūšių struktūrų raidos ir jų naudojimo istorijos ikikrikščioniškuoju laikotarpiu pavyzdžiai. Vaizdingame Pajautos slėnio amfiteatre stūksantis įspūdingas penkių piliakalnių kompleksas jau XIX a. skatino romantikus Kernavėje ieškoti senos ir didingos praeities, romėniškų lietuvių tautos ištakų. Tuo metu žinotiems keturiems Kernavės piliakalniams buvo duoti romantizuoti, pagoniškus laikus „menantys" Aukuro kalno, Mindaugo sosto, Lizdeikos kalno, Pilies kalno pavadinimai. Tarpukariu Kernavės piliakalniai tapo valstybingumo ir lietuvybės simboliu, sovietmečiu formavosi Kernavės kaip senojo baltų tikėjimo centro idėja: 1967–1969 m. čia buvo švenčiamos pirmosios Rasos. Taigi, iki pasaulinio pripažinimo Kernavės piliakalniai pirmiausia tapo neatsiejama lietuviškosios tapatybės dalimi.
Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad kalvos, kurias vadiname Kernavės piliakalniais, buvo apgyvendintos ne vienu metu, o Kernavę garsinantis piliakalnių gynybinis kompleksas susiformavo viduramžiais, XIII–XIV a. Tuo metu atlikti didžiuliai fortifikacijos darbai, demonstruojantys viduramžių Lietuvos valstybės ir jos valdovų galią. Anksčiausiai įtvirtinta gyvenvietė atsirado centriniame Aukuro kalno piliakalnyje. 1992–1993 m. atlikti archeologiniai tyrimai (vadovas A. Luchtanas) atskleidė I–XIV a. kultūrinius sluoksnius, rodančius, kad erų sandūroje Aukuro kalno piliakalnyje įsikuria įtvirtinta gyvenvietė, apie V a. piliakalnyje įrengiami įtvirtinimai, o XIII–XIV a. – būta pilies. Ypač turtingi ir gausūs archeologiniai radiniai liudija, kad būtent Aukuro kalno piliakalnyje XIII–XIV a. stovėjo pagrindinė Kernavės pilis, kurioje rezidavo kunigaikštis. Kitose kalvose apsigyventa apie I t-mečio vidurį, tačiau tuo metu gyvenvietės dar buvo neįtvirtintos, iškyšuliai nuo viršutinės terasos nebuvo atskirti pylimais ar grioviais. 1979–1982 m. buvo ištirta beveik visa Mindaugo sosto piliakalnio aikštelė (tyrimams vadovavo Pranas Kulikauskas ir Regina Volkaitė-Kulikauskienė). Nustatyta, kad jis apgyvendintas I t-mečio viduryje, o XIII–XIV a. čia jau būta gynybinio priešpilio, saugojusio centrinį Aukuro kalno piliakalnį. Manytina, kad analogiškas priešpilis buvo ir Lizdeikos kalno piliakalnyje, kuris archeologų kastuvo dar nepaliestas. 1983 m. (vadovė Regina Volkaitė-Kulikauskienė) ir 1985 m. (vadovas Aleksiejus Luchtanas) tyrinėjant didžiausią komplekso piliakalnį – Pilies kalną – atskleista, kad neįtvirtintos gyvenvietės čia būta II t-mečio pradžioje, o XIII–XIV a. piliakalnis jau buvo tapęs grioviu ir pylimu įtvirtinta Aukštutinio Kernavės miesto dalimi, kurioje gyveno amatininkai ir pirkliai. Vėliausiai – 1989 m. – aptiktas penktasis komplekso piliakalnis, pavadintas Kriveikiškio piliakalniu pagal greta buvusio kaimo pavadinimą (1989 m. jo tyrimams vadovavo A. Luchtanas, 2014 m. – Gintautas Vėlius). Spėjama, kad gynybinei paskirčiai piliakalnis galėjo būti naudotas I t-mečio viduryje, o XIII–XIV a. labiausiai tikėtina Kriveikiškio piliakalnio funkcija – sakralinė.
Pirmą kartą Kernavės vardas istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1279 m. aprašant Vokiečių ordino žygį į lietuvių žemę iki pat didžiojo kunigaikščio Traidenio valdų. Lemtinga Kernavei buvo ir 1390 m. data. Kronikininkas Vygandas Marburgietis byloja: „<...> Magistras pašaukia savuosius iš toli į žygį prieš lietuvius... Jie pražygiuoja Lietuvos krantu ir paėmė Maišiagalą, o paskui Kernavę, kurią patys lietuviai buvo sudeginę ir pasišalinę". Sudegintas pilis vėl „prikėlė" po 700 metų čia prasidėję sistemingi archeologiniai tyrimai, kurių atradimai pristatomi šioje virtualioje parodoje, skirtoje Piliakalnių metams paminėti.
Žiūrėti parodą.
