• Raktai ir spynos Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkiniuose

    Raktai ir spynos Kernavės archeologinės vietovės muziejaus rinkiniuose

    Spyna – specialus įtaisas rakinti su raktiniu mechanizmu bei įrankiu, skirtu atrakinti ir užrakinti – raktu. Dažnai raktas buvo reikalingas tik atrakinimui, nes kai kurios spynos turėjo (ir turi) savaime užsirakinantį mechanizmą. Šis, plačiausiai naudojamas iki šiol žmonijos išradimas, skirtas apsaugoti savo turtą nuo kitų, turi ne mažiau kaip keturių tūkstantmečių istoriją. Pirmosios spynos atsirado senovės Egipte apie 2000 m. prieš Kr. Jos buvo labai masyvios, medinės. Tokias spynas su dideliais raktais pakeitė romėnų metalinės modernesnės spynos. Ilgainiui tokios spynos su romėnų ekspansija išplito po Europą, Šiaurės Afriką bei Artimuosius Rytus.
    Lietuviškų terminų spyna ir raktas etimologija kalbininkų nėra aiškiai nustatyta. Raktas kilęs nuo veiksmažodžio rakti – krapštyti, rakinėti (plg. rakštis) Tuo tarpu termino spyna semantinis laukas galėtų būti susijęs su veiksmažodžiu pinti. Tai senas indoeuropietiškas žodis, išlaikęs artimą reikšmę ne tik baltų, bet ir germanų bei slavų kalbose. Tai vok. spannen – pinti, lenkų spiąć, spinać, spinka – sujungti, jungiklis, rusų путы – pančiai. Gal būt čia slypi seniausias uždarymo būdas surišant (supinant, supančiojant) virvelę, dirželį ar pan.
    Archeologai neturi vieningos nuomonės, kada pirmieji raktai ir spynos pasirodė Lietuvos teritorijoje. Vyrauja nuomonė, kad pirmosios importinės spynos ir raktai pateko į Lietuvos teritoriją iš Kijevo Rusios, kur jų masinė gamyba pradėta XI a. Tačiau tuo pat metu spynos pradėtos gaminti Skandinavijoje, o seniausios gerai dokumentuotos spynos ir raktai mūsų krašte žinomos nuo XI–XII a. Jos randamos pajūrio kapinynuose. Nuo XII/XIII a. sandūros spynos ir raktai dažnai aptinkami vėlyvuose Lietuvos piliakalniuose. Virtuali paroda Raktai ir spynos Kernavės archeologiniuose rinkiniuose giliai simboliška. 1979 m. liepos 2 d. pirmuoju modernių laikų Kernavės tyrinėjimų radiniu tapo rakto dalis nulaužta rakinančiąja dalimi, surasta Mindaugo sosto piliakalnyje. Baigiant 2021 m. tyrinėjimų sezoną lapkričio mėnesį, tvarkant to paties Mindaugo sosto piliakalnio vakarinio šlaito nuošliaužą, paskutiniais sezono radiniais tapo kelių cilindrinių spynų fragmentai. Per 42 lauko tyrimų sezonus Kernavėje surasta arti 100 spynų ir jų fragmentų bei beveik 60 raktų. Radinių kiekiu ir įvairove Kernavė prilygsta kitam vienalaikiam LDK miestui – Naugardukui. Ten per 25 tyrimų sezonus rastos 43 spynos ir jų fragmentai bei 59 raktai.
    Kernavės kolekcijoje dominuoja pakabinamos cilindrinės spynos datuojamos XIII–XIV a. Nerasta ankstyvųjų spynų, kurių rakto rakinantysis liežuvėlis ir rankenėlė (ąselė) buvo vienoje plokštumoje. Kernaviškių naudotos spynos – tai sudėtingas šaltkalvio gaminys, reikalavęs gero medžiagų pažinimo, įgūdžių ir patirties. Kai kurios spynos labai puošnios, įkartomis ornamentuotais korpuso sutvirtinimo lankeliais, kartais dengtos variu. Gaminant atskirų spynų korpuso cilindrus naudota trijų sluoksnių plakiruota geležies ir vario skarda. Spyruoklių mechanizmui naudotas labai aukštos kokybės plienas. Viena kauladirbio sodyboje surasta spyna veikia iki šiol. Spynos buvo nuolat tobulinamos siekiant sumažinti atrakinimo visrakčiais pavojų. Tai vedė prie sudėtingesnės formos raktų atsiradimo. XIII a. vid. – XIV a. išplito spynos, turinčios specialius skydelius rakto skylutės apsaugai. Dalis kernaviškių naudotų spynų galėjo būti importuotos tiek iš Rusios miestų, tiek iš Vakarų Europos. Tačiau XIV a. antrosios pusės aštuonių spynų korpusų lobis iš Žemutinio miesto Pajautos slėnyje rodo, kad sudėtingą gamybos technologiją buvo įsisavinę ir vietiniai kalviai. Pakabinamos cilindrinės spynos aiškiai dominuoja tiek Lietuvos, tiek ir kaimyninių kraštų archeologinėje medžiagoje. Pakabinama cilindrinė spyna susideda iš dviejų atskirų dalių, dažnai surištų odiniu dirželiu. Tai korpusas, kurį sudaro du tarpusavyje sujungti cilindrai – didysis ir mažasis, bei įstatomo lankelio su spyruokliniu mechanizmu. Tokia spyna užsirakina savaime, o atrakinama atitinkamos formos raktu nuspaudus spyruokliuojančias plokšteles. Spynos gali būti ne tik cilindro, bet ir stačiakampio, trikampio formos korpusu. Kai kuriuose islamo kraštuose, pvz. Volgos Bulgarijoje, buvo gaminamos meniškos, plėšrius žvėris, žirgus vaizduojančios spynos.
    Neatsiejamas kiekvieno rakinimui skirto mechanizmo elementas – raktas. Kernavėje yra surasta tiek geležinių, tiek ir spalvotų metalų lydinių raktų. Lietuvoje XII–XIII a. raktas tapo ne tik praktišku daiktu, bet ir dažnai dedama į kapą simboline įkape. Archeologai yra pateikę įvairių hipotezių, aiškinančių rakto dėjimo į kapą simboliką, tačiau vieningos nuomonės neprieita. Šia prasme labai įdomus radinys yra raktų ryšulys Kernavės-Kriveikiškio kapinyne. Moters kape kartu su funkcionaliais geležiniais raktais nuo cilindrinių spynų rastas ir simbolinis raktas. Iki šiol neaišku ar tai parodo aukštą palaidotos moters, turtų saugotojos, statusą, ar protėviai norėjo perteikti kažkokią kitokią informaciją.
    Aut. Dr. Aleksiejus Luchtanas